2025 m. birželio 13 d. Eišiškių bendruomenė rinkosi prie kryžiaus Rodūnės gatvėje. Iš šios vietos 1941 metų birželį pajudėjo sunkvežimiai, kuriais sudaužytos šeimos, sulaužyti likimai, sutryptas žmogiškumas. Atvykę į niekur mūsų tautiečiai turėjo išgyventi atšiauriomis sąlygomis. Dalis neišgyveno, negrįžo ir daugiau niekada nepamatė nei artimųjų, nei savo namų.

Į minėjimą atvyko Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nariai, Eišiškių seniūnas Miroslav Bogdiun, Eišiškių parapijos klebonas Viktor Bogdevič, įmonių ir įstaigų vadovai, darbuotojai, trečiojo amžiaus universiteto klausytojai, Eišiškiš, Eišiškių S. Rapolionio, Butrimonių A. Krepštul, Kalesninkų L. Narbuto gimnazijų ir Pabarės pagrindinės mokyklos jaunimas ir mokytojai.

Kreipdamasis į minėjimo dalyvius vicemeras Valdemar Sliževski pabrėžė, kad Gedulo ir vilties dienos minėjimas – tai šiuolaikinės kartos moralinė pareiga.

Eišiškių parapijos klebonas Viktor Bogdevič kvietė prisijungti prie bendros maldos už tremtyje žuvusiųjų sielų ramybę.

Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos mokinė Viktorija Babkina perskaitė tremtinės Irenos Valaitytės-Špakauskienės prisiminimus apie vaikystę Sibire, o Eišiškių gimnazijos mokinys Albert Učkuronis – Łukaszo Krzanovskio eilėraštį „Syberyjskie Anioły”. Iš mokinių lūpų skambėjo žodžiai apie nuolatinę baimę, šaltį, alkį ir mirtį, o kartu apie viltį ir tikėjimą Dievu.

Minėjimo pabaigoje prie paminklo kryžiaus padėtos gėlės, uždegtos žvakės.